Ekstremalas.lt lankytojai paskelbė savo verdiktą. Ekstremaliausias praėjusių metų pasiekimas - alpinistų Gedimino Simučio ir Saulės Žukauskaitės mestas iššūkis El Capitan viršūnei. Svaiginantis nuotykis buvo neeilinis, tačiau abu jaunuoliai ateityje žada dar daugiau žygdarbių.
Neseniai pasibaigusioje Ekstremalas.lt apklausoje "Didžiausias 2009 m. lietuvių ekstremalų pasiekimas" balsavo keli tūkstančiai portalo lankytojų. Nuo pat pirmųjų apklausos dienų daugiausiai balsų rinko ir apklausoje į priekį išsiveržė speleologų, šuolininkų su virve ir alpinistų pasiekimai. Tačiau finišo tiesiojoje žygis į El Capitan viršūnę ženkliai išsiveržė į priekį.
Kaip pasiskirstė apklausos dalyvių balsai galite pamatyti paspaudę čia, o čia rasite visų rinkimuose dalyvavusių pasiekimų aprašymus. Ačiū balsavusiems, o ekstremalams - ačiū už pasiekimus.
Triumfas Ekstremalas.lt apklausoje - tik mažytė dalis šlovės spindulių, kuriais po žygio į El Capitan viršūnę buvo priversti mėgautis Gediminas ir Saulė. Kalifornijoje (JAV) Josemitų nacionaliniame parke stūksančiai El Capitan viršūnei iššūkį drįsta mesti tik patys narsiausi ir itin gerai pasiruošę laipiotojai. Labai stataus, saulės, lietaus ir vėjų nugludinto, itin ekstremalaus maršruto "The Shiled" įveikimas tapo pastarųjų metų Lietuvos alpinistų pasiekimų perlu. Uolinių įkopimų klasėje žygis pripažintas pačiu įspūdingiausiu ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių alpinizmo ir kalnų turizmo čempionatuose, o G.Simutis pripažintas geriausiu 2009 m. Lietuvos alpinistu.
"Gedimino ir Saulės įveiktas "The Shield" maršrutas yra pats sudėtingiausias pastarųjų metų Lietuvos alpinistų praliptas daugiadienis uolinis maršrutas. Ypač džiugina, kad tokį maršrutą sugebėjo įveikti tokie jauni sportininkai. Tai rodo, kad Lietuvoje išaugo nauja itin stipri alpinistų-uolų laipiotojų karta. Manau, kad El Capitan - ateityje laukiančių pačių sudėtingiausių ir gražiausių įkopimų pradžia", - sako alpinistas, „Vilniaus universiteto Žygeivių klubo" narys Juras Jorudas.
Saulė ir Gedimas alpinizmo pasaulyje nėra naujokai. Pastaruosius ketverius metus jų vardai nuolat minimi Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo čempionatų prizininkų gretose. Už įvairiausius pasiekimus gautus visus jų apdovanojimus galima skaičiuoti dešimtimis. Tačiau abu jaunuoliai pripažįsta - "The Shield" maršrutas buvo iššūkis. Jį įveikti prireikė penkių dienų ir visų turėtų alpinizmo bei laipiojimo uolomis įgūdžių. Tačiau "The Shield" - ne kelio pabaiga, o tik dar svaigesnių nuotykių įžanga. Abiejų alpinistų kalendoriuje jau pažymėtos naujų iššūkių datos.
Saulė ir Gediminas neslėpė džiaugsmo išgirdę apie pergalę Ekstremalas.lt apklausoje, nes neretai alpinistų pasiekimus tinkamai įvertina tik šio sporto žinovai, o masinės psichozės dėl alpinizmo Lietuva neišgyvena. Karčias mokslo šaknis šiuo metu Didžiojoje Britanijoje kremtantys Saulė ir Gediminas sutiko atsakyti į kelis Ekstremalas.lt klausimus.
Kaip kilo mintis praėjusią vasarą pabandyti įkopti į El Capitan?
Saulė Žukauskaitė (S.Ž.): Vasarą praleidę laipiodami Kryme, pradėjome dairytis aukštesnių, statesnių uolų. El Capitan visuomet buvo kažkur mintyse, apie jį ir vietinius laipiotojus (kurie tuo metu man atrodė smagiai pakvaišę) žiūrėdavome įspūdingiausiuose laipiojimo filmuose. Tačiau pati apie El Capitan tarsi nedrįsdavau per daug galvoti - per didelė jo galybė. Atrodė, kad tik pajėgiausi nusipelnė ten važiuoti. Tačiau stiprus Gedimino užsidegimas leido patikėti, kad tai įmanoma. Beje, El Capitan yra viena iš nedaugelio taip lengvai pasiekiamų (autobusas priveža vos ne prie pat maršruto pradžios) tokio aukščio vertikalių sienų. Padėjo apsispręsti ir daugiau faktorių: ten beveik viso sezono metu yra nuostabus oras, žymusis Josemitų nacionalinis parkas (pirmasis nacionalinis parkas pasaulyje), stovyklavietė "Camp 4", kur užgimė aukštų sienų lipimo tradicijos, ir kur kiekvieną dieną gali bendrauti su laipiojimui atsidavusiais žmonėmis.
Gediminas Simutis (G.S.): El Capitan - viena iš įspūdingiausių pasaulyje uolinių sienų. Iš apačios žvelgiant į šį kilometro aukščio granito monolitą apsisuka galva. Siena yra labai stati ir lygi, todėl reikia naudoti labai specifinį inventorių. Neįtikėtina, kad tokį sudėtingą maršrutą galima pasiekti paėjus vos kelis šimtus metrų nuo kelio. Išlipi iš turistinio autobuso, paeini kelis žingsnius ir jau esi galingos sienos apačioje. Pasaulyje yra ir kitų dideliųu sienų, tačiau norint jas pasiekti, gali tekti kelias dienas ar savaites klampoti per sniegą ar džiungles.
Papasakokite daugiau apie patį lipimą.
G.S.: Į "Kapitoną" lipome trimis maršrutais: "The Nose", "Zodiac" ir "The Shield". "Nosis" nėra labai sudėtingas maršrutas, bet kad įveiktum 1000 metrų reikia turėti šiek tiek kvapo. "Zodiac" - kiek trumpesnis maršrutas, bet beveik visas "kabantis". Reikėjo naudoti kabančią lentyną (angl.-portaledge) miegojimui ir pralipti keletą intensyvių ir gana pavojingų atkarpų.
"The Shield" - gražiausias ir sudėtingiausias maršrutas. Jo įveikimui prireikė penkių dienų ir įgūdžių, kuriuos sukaupėme ankstesnėse kelionėse. Ypač įsimintina antroji maršruto pusė - siena yra tokia lygi ir "neigiama" (pasvirusi neigiamu kampu - red. past.), kad per pusantros dienos nepasitaikė atbrailos ant kurios galėtume atsistoti kojomis.
Vienas iš "Kapitono" bruožų - uola labai lygi. Paprastai, laipiojant uolomis kabiniesi rankomis ir kojomis, o virvę ir kitą įrangą naudoji tik atsargai. Ant "Kapitono" taip galima pralipti vos kelis maršrutus. Stačiausiose sienos dalyse reikia naudoti įvairiausius dalykėlius. Į plyšius kišami įvairūs kaiščiai, į juos segamos kilpos, ant kurių galima atsistoti ir judėti toliau. Įdomiausia būna kai plyšiai tampa labai siauri arba visai "užanka". Vienas iš egzotiškiausių įrangos elementų yra vadinamasis RURP (realised ultimate reality piton) - pašto ženklo dydžio metalo plokštelė, kurios maždaug penkis milimetrus įkiši į plyšį ir tikiesi, kad laikys tvirtai. Kai nebelieka plyšiu, kartais galima rasti mažų briaunų arba atplaišėlių. Tada naudojami vadinamieji dangaus pirštai - sulenkti metaliniai kabliukai, kuriuos gali užkabinti ant nago dydžio briaunelės. Kartais nesi tikras ar viskas išlaikys, todėl stengiesi judėti pamažu. Būna net baisu kvėpuoti, nes visa tai vyksta 700 metrų aukštyje. Patikėkite, jausmas įsimintinas. Be to, visą maistą ir inventorių reikia neštis su savimi. Penkių dienų kopimo pradžioje į viršų tempėme 80 kg svorį, o tai reikalauja daug pastangų.
S.Ž.: Maršrutui "The Shield" reikia penkių dienų (aprašymuose sakoma, kad reikia šešių, bet mes įveikėme per penkias), maršruto ilgis 885 m (31 virvė). Maršruto sudėtingumas: A3 5.8.
Prieš pradedant lipti mūsų daiktai svėrė apie 80 kg. 20 kg - laipiojimo įranga, 15 kg - mobili miego lentyna (angl.- portaledge) ir miegmaišiai, 35 litrai vandens, apie 10 kg maisto. Kraudami specialius, traukimui uola pritaikytus krepšius puikiai žinojome - nenorim nereikalingų daiktų, be kurių kažkaip įmanoma apsieiti.
Nakvynė - įdomioji aukštų sienų laipiojimo dalis. Kai kurie maršrutai turi natūraliai susiformavusias lentynėles, ant kurių galima permiegoti, bet tai nereiškia, kad gali išsitiesti visu ūgiu. Teko miegoti visiškai prisispaudus prie uolos, be galimybės pakeisti poziciją nenustūmus Gedimino. Turiu paminėti, kad visuomet būdavome prisirišę prie saugos taškų ir apraišų nenusiimdavome viso lipimo metu. Todėl miegant ir su labai besimuistančiu draugu iki žemės nenugarmėtum, o pakibtum ant saugos taško. Įdomi patirtis buvo miegoti ant mobilios lentynos, kuri įrengiama tuo atveju, jei nėra natūralių lentynų. Ji primena dviviečius neštuvus su metaliniais rėmais ir tvirta juos jungiančia medžiaga. Ant tokios lentynėlės taip pat nepatartina daug judėti prieš tai nepranešus draugui. Pamenu, kuomet teko nakvoti ant neigiamos (į lipančiojo pusę virstančios) sienos, mūsų mobilioji lentyna buvo ypatingai nestabili, kiekvieną judesį teko atlikti kartu.
Ant sienos stengėmės valgyti daug energijos teikiantį maistą. Tokiomis sąlygomis lengvai galėjau justi, kaip organizmas po truputį silpsta negaudamas kalorijų dozės. Pusryčiams dažnai valgydavom prieš žygį išvirtų kiaušinių, kurie suteikdavo daug jėgų. Pietums suvalgydavome po kelis šokoladinius batonėlius ir vaisių, o vakarienei ant kelioninės viryklės dažniausiai šildydavomės konservuotus troškinius. Galbūt toks maistas, vertinamas iš "horizontalios perspektyvos" ypatingų susižavėjimų nekelia, tačiau lipant tai nušvinta visai kitom spalvom. Ant vertikalios sienos išmoksti džiaugtis paprastesniais dalykais.
Maršrutą "The Shield" lipome dirbtiniais atramos taškais. Tai reiškia, kad judėdamas į priekį kiekvieną įdėtą tašką turi apkrauti savo svoriu, atsistoti kaip galima aukščiau ir ieškoti kitos vietos, kur galėtum įdėti kitą tašką. Kuo sunkesnis maršrutas, tuo prastesnės ir labiau specifinės tampa taškų vietos. Taip pat didėja rizika, kad uolos dalis gali tiesiog išlūžti. Gediminui teko stotis ant tokių menkų taškų, kad nesėkmės atveju jis galėjo kristi apie 30 m. Toks lipimas sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Turi suvokti riziką, ją priimti (nes dažniausiai vienintelis kelias atgal yra aukštyn), ir tuomet neleisdamas sau dvejoti lipti toliau.
El Capitan viršūnė yra didžiausias Jūsų pasiekimas?
G.S.: Nelengvas klausimas, nes labai sunku pasakyti, kas yra didžiausias pasiekimas, sunkiausia viršūnė ar geriausias alpinistas. Viskas priklauso nuo situacijos, oro sąlygų, maršruto ir kitų dalykų. "The Shield" maršrutas ant El Capitan kalno buvo geras iššūkis, kuris pareikalavo daug pastangų ir pasiruošimo. Galima sakyti, kad jis buvo sunkesnis už
prieš tai mano koptus maršrutus, nes buvo ilgesnis, reikėjo daugiau įgūdžių ir įrangos. Bet kartais didžiausias pasiekimas būna ne maršruto įveikimas, o saugus sugrįžimas namo.
S.Ž.: Taip, maršrutas ("The Shield"), kuriuo pasiekėme El Capitan viršūnę, yra didžiausias mano laipiojimo pasiekimas.
Kokiais kopimais dar galite pasigirti?
S.Ž.: Kelias vasaras esame praleidę Kryme, kur lipome sudėtingiausius 200-400 m ilgio pusiasalio maršrutus. Pavyzdžiui, už "Centro" maršrutą ant Morčekos kalno buvome apdovanoti Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo čempionatuose 2008 m. Keletą ilgų maršrutų esame pralipę kartu su Egle Marčiulaityte. Daug sportinių maršrutų esu pralipusi įvairiuose Ispanijos regionuose (Siuranoje, Kosta Blankoje, Maljorkoje, Montserate). Jungtinė Karalystė - nuostabi vieta tradiciniam laipiojimui. Ten pralipta daug įvairaus sudėtingumo ilgų ir trumpų maršrutų, kurie neretai būna pasunkinti ne pačiomis maloniausiomis oro sąlygomis. Praeitų metų kelionės į Ameriką metu išbandėme Europoje nelabai populiarų laipiojimą vertikaliais plyšiais (angl.-crack).
G.S.: Esu įveikęs daug maršrutų, nes kalnuose pradėjau vaikščioti prieš septynerius metus. Mano abu tėvai yra alpinistai, kurie turbūt man perdavė trauką kalnams ir viršūnėms. Kartu su jais daug keliavome, laipiojome Alpėse, Tatruose, Kaukaze, Pamyro kalnuose. Esame užlipę i du septyniatūkstantininkus Pamyre - Korženevskajos ir Ibn Sena (buv. Lenino) viršūnes. Po kurio laiko pradėjau laipioti uolomis ir tai mane labai sužavėjo dėl intensyvumo ir estetikos. Kai geras uolų laipiotojas lipa sunkia trasa, atrodo, kad jis šoka! Bet laipiojant trumpais maršrutais net ir ant tikrų uolų man trūko nuotykio elemento, dėl to pradėjau lipti ant aukštesnių uolų sienų. Kai siena būna pakankamai ilga ir sudėtinga, atsiranda daugiau nežinomybės: ką ir kiek neštis, ar lipti labai saugiai, bet lėtai, ar greičiau ir mažiau saugotis, koks bus oras, ką daryti, jei prasidės audra, kaip nusileisti, jei neužlipsim. Kai nežinai rezultato, lipti žymiai įdomiau. Kaip tik dėl to labiausiai atsimenu kopimus ant ilgų uolinių sienų, pavyzdžiui, Verdono kanjone. Pietų Prancūzijoje esame užlipę keliomis įspūdingomis klinties sienomis, Ispanijoje kopėme į aukštus bokštus, Šiaurės Velse - į uolas, kurios išnyra tiesiai iš jūros. Ten kopti reikia greitai, nes gali pričiupti potvynis. Pačia šauniausia vieta man vis dar yra Krymo pusiasalis Ukrainoje. Esu pralipęs nemažai maršrutų ant populiarių Faroso ir Sokolo kalnų. Įspūdingos Morčekos ir Zamoko sienos. Pastaroji yra raudona ir labai stati. Į ją kopdamas jautiesi, kaip kitoje planetoje. Krymas taip pat labai patiko tuo, kad po ilgos
laipiojimo dienos gali plaukioti Juodojoje jūroje ir iš vandens matyti maršrutą, kurį įveikdamas vos prieš kelias valandas drebinai kojas.
Kaip treniruojatės?
S.Ž.: Tris kartus per savaitę laipioju universiteto dirbtine sienele, kelis kartus per savaitę bėgioju ir kartais plaukioju. Nelaikau to svarbia treniruočių dalimi, tačiau visur važinėju dviračiu, o kartą per mėnesį pavyksta savaitgaliui išvykti palaipioti tikromis uolomis. Galvojama, kad norint būti geru laipiotoju reikia tiesiog daug laipioti. Tačiau ilgiems, kelias dienas trunkantiems maršrutams fizinė ištvermė yra labai svarbi. Ji leidžia judėti ilgesnį laiką, padeda išlaikyti psichologinį stabilumą ir gerą komandos atmosferą.
G.S.: Didžioji dalis treniruočių susideda iš bėgiojimo, kitų ištvermę ugdančių treniruočių ir laipiojimo dirbtinėmis sienelėmis. Treniruotės priklauso nuo artimiausio sezono planų. Taip pat bandau kiek įmanoma dažniau ištrūkti palaipioti ant tikrų uolų. Prieš kelias dienas važiavau laipioti sportinių maršrutų, bet po pusdienio pradėjo snigti, tad uolas teko iškeisti į laipiojimo salę. Kai esu užsiėmęs ir negaliu nueiti į salę, šiek tiek treniruojuosi namuose. Stiprinu pirštus kabėdamas ir darydamas prisitraukimus. Jau nukentėjo namo laiptai. Kabinuosi ant jų ledkirčiais ir darau prisitraukimus. O darydamas pratimus įsivaizduoju, kad esu ant šiaurinio Eigerio kalno šlaito.
Kokių turite planų šiems metams ir tolimesnei ateičiai?
G.S.: Kartu su Saule už kelių savaičių važiuosime į Norvegiją laipioti ledo kriokliais. Deja, bet dėl įtempto universiteto grafiko tam turėsime tik savaitgalį, todėl planuojame lipti nuo aušros iki sutemų, o gal ir naktį. Per Velykų atostogas važiuosime laipioti Katalonijoje esančiais sportiniais maršrutais. Dabar labai sunku planuoti, ką veiksime vasarą, nes daug kas priklausys nuo to, kur atliksiu praktiką. Norėtųsi praleisti kelias savaites Alpėse ar Kaukaze. Taip pat vilioja sienos Norvegijoje. Lofotene būna poliarinė diena, todėl tvirtomis granito sienomis galima lipti visą parą. Traukia ir žymioji Trolių siena ir uoliniai fiordai beiserių sostinėje - Kjerage.
Tolimesnės ateities planuose galvojame sujungti visus iki šiol įgytus įgūdžius skirtingose alpinizmo disciplinose ir lipti uolomis bei ledu į aukštas, sunkiai pasiekiamas viršūnes. Planuojame kelionę į Patagoniją, nes Los Glaciares nacionaliniame parke esančios viršūnės negali palikti abejingo nė vieno alpinisto. Atrodo, kad kalnai, kaip Cerro Torre,
Fitz Roy ir buvo sukurti laipiojimui. Tokiai kelionei reikia labai daug pasiruošimo ir planavimo. Taip pat reikia Alpėse pasitreniruoti greitojo laipiojimo, nes prasti ir sunkiai nuspėjami Patagonijos orai tiek pat garsūs, kaip ir jų viršūnės. Per mėnesį gali būti tik kelios tinkamos dienos, todėl reikia greitai kopti ir nusileisti, kol neatėjo audra. Šiam projektui mūsų išteklių gali neužtekti, todėl tikimės pritraukti rėmėjų, kuriems jis būtų įdomus.
Taip pat skaitykite:
Didžiausi praėjusių metų Lietuvos ekstremalų pasiekimai
